Kasmet „Kanų liūtų“ festivalis paskelbia apie svarbiausias šių metų renginio temas, į kurias bus skirstomi visi festivalio pranešimai. Šiais metais viena iš pagrindinių temų – ateinantis dešimtmetis ir pokyčiai, kuriuos jis atneš reklamos agentūroms, jų klientams ir visai reklamos industrijai.

Ta proga festivalio organizatoriai išleido ir specialų elektroninį leidinį, kurį gavo daugiau nei 100 tūkst. prenumeratorių visame pasaulyje. Šiame leidinyje savo įžvalgomis pasidalino tokie reklamos verslo veikėjai kaip Anselmo Ramos (CCO, GUT Agency), Tessa Conrad (Global director of operations, TBWA Worldwide), Julia Goldin (CMO, LEGO) ir… aš, „Socialaus marketingo“ bendraįkūrėjas Aidis Dalikas. Festivalio organizatoriams leidus, nusprendžiau savo straipsnio vertimu pasidalinti ir su M360 skaitytojais, o tie, kuriems įdomios ne tik mano mintys, pilną „Kanų liūtų“ leidinį gali rasti čia.

Apie vertę.

Agentūros pasiekė tašką, kai reikia pripažinti – turime didelę problemą.

Kažkaip sugebėjome įtikinti save, kad esame nepakankamai geri. Kad nekuriame pakankamai vertės. Kad nenusipelnome aukščiausio lygio vadovų dėmesio, kad mūsų kainos per aukštos ir mokėjimo terminai per trumpi. Ir, žinoma, kad esame daug prastesni už konsultacijų kompanijas ir todėl turėtume lygiuotis į jas ir kažkaip nukopijuoti jų verslo modelius.

Žinoma, tame yra tiesos – kai kuriose agentūrose netgi labai daug. Tačiau didžiausia problema – nuolatinė saviplaka konferencijose ir specializuotoje spaudoje, kuri tik užaštrina šią problemą iki absurdo. Kiekviena nauja tendencija tuoj kažką „nužudys“, kiekvienas naujas susijungimas praneša apie naują tendenciją… Agentūros visada buvo traktuojamos kaip šiek tiek „pasikėlusios“ – ar bandydami parodyti, kad taip nėra, nenukeliavome prie kito kraštutinumo? Tampame savim nepasitikinčiais, su viskuo sutinkančiais ir inkščiančiais dėl netinkamų sąlygų, bet nieko dėl to nedarančiais padarėliais. Nemanau, kad tai gali privesti prie gero rezultato.

Atvirkščiai – ateinantis dešimtmetis turėtų būti skirtas savivertės ir pasitikėjimo savimi atstatymui. Turime pradėti tikėti savo kuriama verte – ir reikalauti už ją adekvataus atlygio.

Vietoj zyzimo, kad klientai reikalauja nemokamų idėjų, turėtume nedalyvauti tokiuose konkursuose. Vietoj burbėjimo, kad geriausi darbuotojai išeina į technologijų kompanijas ar „sexy“ startuolius, sukurkime atmosferą, kurioje jie jaučia dirbantys prasmingą darbą, nustokime „micro-manage’inti“ kiekvieną jų žingsnį ir investuokime į jų tobulėjimą.

Vietoj bandymo outsource’inti viską, ką tik galime, pagalvokime, kokias žinias ir sugebėjimus galėtume vystyti agentūrų viduje. Taip, tai kainuos daugiau (ypač trumpuoju laikotarpiu), tačiau ateityje bent jau galėsime pasigirti unikaliomis stiprybėmis, o ne kartoti tą patį modelį, kurį kartoja visi rinkos žaidėjai – „turime idėjų“ ir tuomet ieškome tiekėjų, kurie tas idėjas įgyvendina (dažniausiai tų pačių, kuriuos renkasi ir visos kitos agentūros).

Vietoj to, kad pasiduotume nuolatiniam nuolaidų prašymui ir lenktynėms iki dugno, o po to galvotume, kaip „nusukti“ papildoma „atkatą“ iš kanalo ar sutaupyti kokybės sąskaita, galbūt verčiau reikalaukime adekvataus atlygio, prieš tai parodžius, kokią vertę kuriame? Jei, žinoma, ją iš tiesų kuriame…

Vietoj nuolatinių dramų, kad kažkas kažką „tuoj nužudys“ ar bandymų išjoti ant dar vieno naujo trendo, galbūt pagalvokime apie tai, kas iš tiesų veikia, ir koncentruokimės?

Vietoj tylios kančios ir zyzimo, kokie mūsų klientai kvaili, galbūt pradėkime nuo visų toksiškų santykių nutraukimo? Nubrėžkime liniją, su kokiu elgesiu dar galime taikytis, o kas jau netoleruojama, ir jos laikykimės? Tai tikrai bus skausminga trumpuoju laikotarpiu, bet jei šiais ekonominio augimo metais neturime galimybės daryti drąsesnių sprendimų, gal išties nenusipelnėme išgyventi?

Mes – ne tiekėjai. Mes galime sukurti didžiulę vertę verslams visame pasaulyje. Tačiau kažkodėl pastaruoju metu daugelis mūsų koncentruojasi į tai, kas neveikia, pamiršdami visus savo privalumus. Tai galiausiai priveda prie desperacijos, blaškymosi ir visiško „išsitaškymo“, kuris, deja, bet palieka vienintelę galimybę išgyventi – būti paprastais tiekėjais…

Laikas pokyčiams. Ateinantis dešimtmetis turėtų būti skirtas iš naujo atrasti mūsų prarastą pasitikėjimą savimi. Laikas atsikelti, pasitaisyti šukuosenas, išsilyginti drabužius ir eiti į kitą pasimatymą ne viliantis, kad mus per kažkokią klaidą pasirinks, bet žinant, kad esame geriausias pasirinkimas.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas M360.lt